Ukrainiečių sėkmingas įsiliejimas į FKG klubo bendruomenę.
Mūsų klube šiuo metu treniruojasi 8 jaunuoliai (16 – 17 m.) iš Ukrainos. Po Rusijos kariuomenės įsiveržimo į Ukrainą, iki tol savo šalyje ramiai gyvenę ir treniravęsi januoliai, neteko tokios galimybės, tačiau surado prieglobstį Lietuvoje. Į FKG klubą kreipėsi vaikinų teisėtas globėjas dėl galimybių ir pagalbos suteikiant šiems jaunuoliams sąlygas toliau vystytis ir tobulėti futbole, mokytis ir integruotis į visavertį gyvenimą. Mūsų, partnerių ir rėmėjų pastangomis, vaikinai atvyko į Garliavos miestą, kuriame sėkmingai įsilieja į vietinę bendruomenę ir gali tęsti užsiėmimą savo mylima sporto šaka.
Svetimoje šalyje atsidūrusiems jaunuoliams reikalinga ne tik galimybė tobulinti įgūdžius futbolo aikštėje.
Mes aktyviai bendradarbiaujame su vietinėmis mokyklomis, kad būtų užtikrintas kokybiškas švietimas ir integracija. Vaikinai lanko pamokas vietinėje Garliavos A.Mitkaus mokykloje, mokosi lietuvių kalbos ir sėkmingai integruojasi. Gerų socialinių įgudžių nestokojantys jaunuoliai puikiai pritapo FKG komandų kolektyve, jų įsiliejimu džiaugiasi draugai komandose, palaiko FKG akademijos tėvų bendruomenė.
Padedant partneriams, vaikinams iš Ukrainos kol vyksta karas jų šalyje sukurtos sąlygos gyventi pilnavertį jauno žmogaus gyvenimą, toliau siekti futbolo tikslų, įgyti reikalingų gyvenimiškų įgudžių bei integruotis į visuomenę.
Pakalbinome vieną iš jaunuolių, 17-metį futbolininką – Vadimą Korolenko.
– Iš kokio Ukrainos miesto atvykote?
– Aš ir mano kolegos atvyko iš Černihivo miesto. Miestas yra 50km nuo Baltarusijos ir 70km nuo Rusijos sienų.
– Kokia situacija buvo Jūsų gimtajame mieste prieš išvykstant ir kokia padėtis dabar?
– Pirmaisiais karo mėnesiais buvo daug apšaudymų. Karo pradžioje miestas buvo apsuptas rusų kariuomenės. Turėjome didelių problemų su maistu, šviesa, dujomis bei vandeniu. Vėlesniais karo mėnesiais nuolat buvome apšaudomi, kasdieną girdėjome oro antskrydžių signalus, turėdavome bėgti slėptis. Mokyklos buvo uždarytos, sugriautas centrinis miesto futbolo stadionas. Šių metų rugpjūčio mėnesį didelė raketa atskrido į miesto centrą ir sunaikino teatrą. Daug aukų tarp civilių gyventojų.
– Kaip jaučiatės dabar, gyvendami Garliavoje?
– Lietuvoje jaučiamės puikiai. Ačiū Jums, kad priėmėte! Turime galimybę žaisti mėgstamą žaidimą. Už viską dėkojame FK Garliava vadovybei ir treneriams.
– Kokie Jūsų siekiami tikslai?
– Dabar turime vieną bedrą tikslą – pilnai įsitvirtinti klubo komandų sudėtyse ir visomis jėgomis padėti skinti pergales. Vienas miestas – vienas klubas – GARLIAVA!”
Kadangi daugelis ukrainiečių buvo priversti palikti savo gimtinę dėl sudėtingos situacijos, mūsų klubas pasiryžo užtikrinti vaikinams lygiavertes galimybes ir sąlygas su vietiniais bendraamžiais. Per paramą ir nuolatinį rūpinimasi, mes padedame jiems įveikti kliūtis ir rodome, jog jie yra pilnaverčiai mūsų bendruomenės nariai.
Ši istorija primena, kad futbolas neturi jokių sienų ar ribų, net jei pasaulis kartais atrodo suskaldytas skirtumais. Per bendras pastangas, nuolatinį vienas kito palaikymą ir bendras svajones, šie vaikinai tapo neatskiriama ne tik mūsų klubo dalimi, bet ir įsiliejo į Garliavos bendruomenės kasdienybę. Ši unikali istorija yra apie tarptautinį bendradarbiavimą, sporto dvasią bei gebėjimą susivienyti, nepaisant tautybės ar kultūrinės kilmės.
Norime padėkoti mūsų patrneriams ir ypatingą „AČIŪ” tarti tarptautiniam labdaros ir paramos fondui „Pagalbos sparnas” bei Algirdui Stoniui už paramą ir prisidėjimą prie šių vaikinų gerovės!